Gerasis skaitytojau, siekdamas panaikinti „istorinį“ mano tinklaraščio ir gitaros mokyklos tinklalapio pavadinimų neatitikimą, perkraustau jį ir pervadinu.

Labai tikėtina, kad su tuo bus susiję ir kažkokių techninių problemų. Naujuoju adresu turėtų veikti senoji RSS prenumerata, bet jei ką – štai kur nuo šiol bus galima mane skaityti toliau: noriugroti.popo.lt

Atsiprašau už laikinus nepatogumus ir labai kviečiu apsilankyti, (ne kritiškai ) įvertinti naują tinklaraščio apipavidalinimą.

Ačiū už dėmesį ir palaikymą!

Michael Hedges groja specifine gitara, specifiškai suderinta, specifine technika. Gražu.

Ačiū Artiomui!

Daina išskirtinė, garsiausiai suskambėjusi po The Doors ir David Bowie vėliavomis. Mokinių paprašytas, nutariau patikrinti kaip jos akordai atrodo internete, nes ten, įparastai, migruoja keletas copy-pastinamų variantų. Po kiek laiko išaiškėjo, kad yra vienas neblogas, tačiau dar taisytinas.

Dainas geriausia „nuiminėti“ pagal audio įrašą, o ne iš atminties, nes mūsų ausys, kaip ir akys, viską atkuria subjektyviai, todėl geriau tikrinti.

Su senais (vinilo, juostos, kasetės) įrašais kartais būna derėjimo problemų, kurių priežastis – sukimosi greičio paklaida, rečiau – atsuktuvu (!) derinamas analoginis sintezatorius. Tokiu atveju, skaitmeninę kopiją reikia derinti pagal… gitarą. Taip šį kartą atsitiko ir su „Alabama song“ – ji nederėjo apie 40 centų (kai pustonis lygus 100).

Žemiau pateikiu geriausią internete rastą akordų transkripciją, kurią „negailestingai“ ištaisiau raudona spalva, kad matytųsi kur buvo negerai ir kiek negerai (galima palyginti). Trys klaidos – kritinės, nors visa kita atlikta labai padoriai, net ir ne elementariose situacijose.

Apačioje – mano labai garsiai ant (suderinto) „Doors“ varianto įgroti ištaisyti akordai, kad aiškiai girdėtųsi ir būtų galima įsitikinti kaip jie atitinka originalą.

P.S. Šis įrašas yra šimtasis blog‘e, todėl prieš jį ilgokai delsiau, ta proga norėjosi duoti kažką ypatingo.

P.P.S. Sėkmės mūsų krepšininkams kovoje dėl medalio!

Akordų diagramose: didesniu skrituliu apvesti skirtuliai (ar „taškai“) yra didžiąją akordo pavadinimo raidę lemiančios natos. Kryželiai yra ties stygomis, kurios turėtų neskambėti, t. y. būti liečiamos, bet nenuspaustos arba neužgautos dešine ranka. Numeriukai – kairės rankos pirštų numeriai, kai „1“ yra smilius.

Labai svarbu braukimo per stygas judesio jėgą paskirstyti taip, kad plonosios labai aiškiai girdėtųsi, o storosios garsiai negaustų. Kaip veikia dešinė ranka, labai smulkiai, deja, neaprašysiu, – teks pasikliauti ausimis ir intuicija.

Akordų tvarka tokia (jų trukmę pateikiu propocingai, bet nesiūlau skaičiuoti taktų; pasikeitimo momentą reikia išgirsti):

Pirmoje posmo pusėje: C | G | C | G : || (pirmam posme – iki teksto „ir aš ten buvau“, antram – iki „ir nebelieka jau baimės“)

Antroje posmo pusėje: F | G | C | Am : || po kelių pakartojimų baigiasi akordais F | G („jė-ė, jė-ė, jė-ė“)

Priedainyje: C | G | Am | G : ||

P.S. Su stebuklinga pergale prieš ispanus!

O čia – „besmegenės“ improvizacijos pavyzdys. Man taip grojant atsipalaiduoja daugiausia emocijų…

Improvizacijos skambesį lemia ne vien jos racionalumas. Banglentininkas turėtų jaustis panašiai: lenda, kur tik gali, rizikuoja, gaudo bangas, kol nukrenta. Tokiu būdu, pakankamai įgudę ir drąsūs aštriai patiria laisvę.

Susiradus atitinkamas bosines natas ant vienos stygos (čia – sol, si, do, do), prie jos galima „prikabinti“ iki trijų (kraštinės stygos riboja variantų skaičių) kiekvieno trigarsio akordo variantų. Tokiu būdu, pasirinktinai naudodami tik 2 (čia – mažorinę ir minorinę) trigarsio formas, galim pagroti visą akordų seką. Pavyzdžiui:

P.S. Nepriklausomai nuo to, kurioje tiksliai dalmens vietoje pažymėtas spaudimo taškas, spausti reikia ergonomiškai – kuo arčiau geležiuko (gitaros korpuso pusėje).

Skamba panašiai, bet gana ribotai, tiesa? Be to, kai kuriose dainose akordus reiktų nustumti labai toli nuo grifo galo – galbūt net iki XV dalmens (a.k.a. skirsnio – vadink kaip nori). Išeitis? Susirasti bosines natas ant 2, 3 ar net 4 gretimų stygų, kuo trumpesnėje grifo atkarpoje, ir tuomet kombinuoti. Geriausia suktis ant tų pačių 3 stygų, tai gerai lavina supratimą ir skamba ypač muzikaliai. Pabandžius susirankioti akordus vienoje grifo zonoje (pozicijoje), verta pamėginti „persikraustyti ir į likusias dvi. Grojimas kiekvienoje pozicijoje prasidės vis kitu akordo apvertimu. Pateikiu pavyzdį ant 1–3 stygų. Pamėgink jį atkurti ant 2–4 ir 3–5. Paskui pakeisk tonaciją į: D | F# | G | Gm : ||, Bb | D | Eb | Eb m : || ar kurią kitą. Gerai „įsikirtus“, to užteks.

Toliau judėsim prie pilnų paslankių akordų formų, kuriose dalyvauja nuo 4 iki 6 stygų, aiškinsimės jų darybą ir pirštuotes. Jos veikia pagal tuos pačius principus – randant reikiamą bosinę natą ant reikiamos stygos, kaip ir ką tik išmokti siaurai (iš eilės, nieko nepraleidžiant) išdėstyti trigarsiai.

Vakar vakare „Alaus namuose“ smagiai atšventėm antrąjį commonsense.lt gimtadienį. Apie jį plačiau pasiskaityti gali čia ir čia (daugiau dar neradau), na o aš kukliai pridursiu, kad minėta proga sutapo su mano ir Tito projekto Heli Oom starto diena – pirmą kartą gyvai atlikom penkis savo kūrinius.

Kadangi, Titui leidus, esam „studijinės žiurkės“, tai iki šiol nepriruošėm geros internetinės prisistatymo medžiagos. Pirmoji kregždė bus keliomis kameromis nufilmuotas ir padoria technika įrašytas šios premjeros filmukas YouTube, kurį būtinai įdėsiu čia, kartu su komentarais (juk pirmas blynas privalo būti daugiau ar mažiau prisvilęs).

Ačiū commonsense.lt už suteiktą progą ir entuziastingą palaikymą, svečiams – už gražius žodžius ir pliaukšėjimą delnais, Jūratei ir Vilmai – už gėlytes!

Neseniai tokiam mielam renginuke grojau Francesco Sartori „Time To Say Goodbye“, kuris gerai suskambėjo. Kadaise jį ruošdamas išgirdau kaip – jau mano pristatytas – Jeff Beck groja Giacomo Puccini „Nessun Dorma“ ir truputį nustebau kaip elektrinei gitarai tinka klasikinis vokalinis kūrinys. Savo („Time To Say…“) versiją galbūt pateiksiu vėliau, o žemiau – tai, apie ką kalbėjau. Padorių koncertinių video nėra, todėl paklausykim studijinio įrašo.

Taip pat šiomis dienomis, pamačiau kas naujo Amerikos televizoriuje. Gana stiprus, dvilypis įspūdis. Ir, vėl gi, susijęs su Puccini. Nekomentuoju, žiūrėk, susidaryk savo nuomonę.

Tučtuojau pagalvojau: yra proga parodyti skirtumą. Švietimo sumetimais. Esu ne prieš „ach, kaip mieeeela“ ir įvairius surogatus (įskaitant save), bet už konteksto žinojimą.

Ir iš kur tik ji TOKIA imasi?

Gėrimės: Pierced Arrows – This Is The Day.

Be ilgų kalbų, – jei kam patiko pirmas, šis galėtų irgi. Tęsiam vienovės ir susiliejimo su aplinka (maskuotės ) temą.

Power chords pavadinimas, matyt, kilo roko muzikoje, nes jie geriausiai veikia, kai visa ritmo grupė groja aiškų, galingą (powerful) ritmą, o gitara tuo metu – „tuščiavidurius“ akordus, kuriuos sudaro tik 1 ir 5 laipsniai.

Kodėl apie power chords prabilau dabar? Todėl, kad juos išmokti verta ne tik rokeriams, metalistams ar grunge mylėtojams – šie akordai yra supaprastinti trigarsiai (be trečio laipsnio), turintys labai mažai pirštuočių, todėl itin lengvai įsimenami. Jie gali pasitarnauti kaip laiptelis link trigarsių įvaldymo. Be to, stiprina pirštus, moko tiksliai keisti kairės rankos poziciją, gesinti nereikalingas stygas, skatina greičiau susigaudyti kur grife yra akordų centriniai garsai (Am – la garsas, G – sol garsas ir t. t.).

Taigi, kad gautume power chord‘ą, iš trigarsio išimkime trečią jo laipsnį, pvz., iš do(1)-mi(3)-sol(5), ir liks tik du garsai – do ir sol, t. y. 1 ir 5 akordo laipsniai. Kadangi mažoriniuose ir minoriniuose trigarsiuose jie sutampa (nesutampa 3 ir b3), tai power chord‘ais galima pakeisti abu. Pvz., mažorinį trigarsį do-mi-sol pakeičiame do-sol, arba minorinį trigarsį do-mib-sol pakeičiame tuo pačiu do-sol.

Vėliau, ryšium su power chord‘ų išdėstymu grife, dar papasakosiu apie intervalų apvertimus, kad būtų aiškiau, o dabar tiesiog parodysiu pagrindines power chord‘ų pirštuotes.

Nepamiršk įsijungti fuzz / distortion / overdrive efekto.

Pasidalink ir savo kandidatūrom, ką kviečiam? Žiū, susimesim koks šimtas žmonių ir padarysim kamerinį šou „fazendoj“.

Ir nemaniau, kad bus lengva, bet tai, tolstant nuo acid jazz‘o ir lounge, – išties kantrybės ir sėkmės reikalaujanti užduotis… Ypač, jei nori išlaikyti klausytojo dėmesį ilgiau kaip minutę.

Be ilgų atpasakojimų: vieną po kito publikuosiu čia tris, mano manymu, geriausiai pavykusius bandymus (iš keliasdešimties). Ateity gal dar grįšiu prie panašaus užsiėmimo, tik nebe drum‘n‘bass stilistikoje.