Hall of fame #2, Faith No More

O čia linkėjimai iš 1989 metų beveik visoms „progresyvioms“ 2009-ųjų roko grupėms. Gali kiek konfūzyti rūbelių dizainas, judesiukai, bet juk užėjai pas mane tam, kad padirbėtum ausimis? 😉

Tokių linkėjimų (bijau, dar „žiauresnių“) bus ir daugiau. 🙂 Svarsčiau, ar neverta lygiagrečiai pradėti „Hall of shame“ rubrikos, tačiau nusprendžiau apsiriboti pozityviais pavyzdžiais ir nereklamuoti to, kas jau ir taip nepelnytai išreklamuota. Žodžiu, pirštais nebadysim.

Hall of fame #1, King Crimson

Paėmęs į rankas muzikos instrumentą žmogus pradeda mąstyti garsais, o išgirdus atitinkamą garsą jam ima „niežėti“ rankas – kaip Beavis ir Butthead‘ui „taa tam ta-da-dam…“ 🙂 Ir ne paslaptis, nors kai kam gal ir pasirodys naujiena, kad mes neįsivaizduojam jokios muzikos, kuri nebūtų „perdaryta“ iš to, ką jau esame girdėję anksčiau, t. y. visada remiamės savo ausų patirtimi ir daugiau ar mažiau lanksčiai ją interpretuojame. Muzikinės inovacijos gimsta iš stilių ir žanrų kryžminimo, netikėto instrumentų panaudojimo, harmonijos, ritmikos, etc. formalių idėjų ir įvairių atsitiktinumų gaminant instrumentus, eksperimentuojant ar šiaip kvailiojant.

Taigi, norėčiau nuo šiol dalintis pavyzdžiais, kurie man pačiam padarė įspūdį, vienaip ar kitaip įtakojo skonį, supratimą.

Remsiuosi dviem išlygom: muzikoje, nuorodas į kurią pateiksiu, bus bent kiek ne klasikinės gitaros ir pirmenybė atiteks ne techniškai „-ausiems“ (man neįdomu žongliravimas ir lenktynės, deja) ar daugiausiai įtakos raidai turėjusiems. Tai bus subjektyvus rinkinys. Labai tikiuosi, kad padėsiu tau atrasti, susidomėti ir šį bei tą naujo pamėgti. 🙂

Pirmąją rubrikos dainą skiriu Kęstučiui, kuriam šiandien sukanka lygiai 30! Čia vietoj SMS: aš ir N. labai tavęs pasiilgom, labai laukiam, būk sveikutis! 🙂

Tikra programinio kūrinėlio istorija

french revolution

Noriu pateikti ne programinės muzikos apibrėžimą, o linksmą pavyzdį iš realaus gyvenimo. Tik pirmiau pasakysiu, kad programine vadinama muzika yra „apie kažką“, pvz., „Aš labai žvalus ryte“ ;), net jei joje nėra sceninio ar mitologiškai pagrįsto siužeto (kurį mes žinom, pvz. „Mesijas“), žodinio teksto. Tai liečia ir visus pop kūrinius, išskyrus labai retus atvejus, pvz. BLUR – „Song 2“.

Iš aukščiau pateikto pavyzdžio turbūt aišku, kad egzistuoja ir neprograminė (nesismulkinsim, tam yra „Wikipedia“) muzika, kuri yra pati savaime, „apie nieką“, tuomet kūriniai vadinami techniniais terminais, pvz., Op. 12 – Klaviersonate IV in Fis Moll. Netgi kabučių nereikia, nes tai – iš esmės – yra techninis aprašymas, o ne pavadinimas.

Labai seniai turėjau progos pasiklausyti prof. Giedriaus Kuprevičiaus minčių apie muzikos programiškumą. Jis tada šią idėją šmaikščiai išjuokė. Turbūt turėdamas minty kūrinius be teksto, kurie jau yra sintetinis menas (daugialypis, kur susipina kelios meno rūšys: teatras, poezija, muzika, etc.), todėl negali būti vertinami vien iš muzikos pozicijų. Gerb. Kuprevičius teigė, kad europietiškoje tradicijoje Romantizmo laikais priviso šablonų kaip tą muziką „reikia“ suprasti ir kuriuos mes iki šiol išmokstame dar gilioje vaikystėje. Vaikams jau darželyje ar per TV lyg netyčia „įkalama“, kad žemas muzikinis garsas – tai meška, o aukštas – zuikutis… 😀 Daug tiesos? Žodžiu, imitacija (šiuo atveju, gyvūno balso registro ar judėjimo tempo) ir tiek.

Dabar žadėtas linksmasis pavyzdys iš gyvenimo.

Vienai reklamai (lietuviškos degtinės) prireikė 40 sekundžių muzikėlės, man pasiūlė dalyvauti konkurse – gal patiks, nupirks. Iškart sakau, nenupirko. 😀 Ar eskizas buvo per kietas, ar jie patys per minkšti, palieku spręsti tau, pasiklausius audio. Bet įdomioji dalis – pati užduotis: per tas lygiai 40 sek. (TV eterio laiko) reikia nuosekliai pereiti nuo ramiai lyriško, „pagiringo“, rūke paskendusio ryto iki tiesmukiškai plieskiančios vasaros dienos rugių lauke ir… tuo pat metu spėti sužadinti tautinį pasididžiavimą. 🙂 Pakankamai „programinė“ užduotis.

Ją išsprendžiau taip:

1) 16 taktų padauginau (kaip darydavo S. Prokofjevas, rašydamas muziką jau sumontuotiems filmams) iš 4, gavau 64 ketvirtines per 40 sek., (64 / 2) x 3 = 96 bpm. Tai – apytiksliai reikalingas kūrinėlio tempas (dėl prieštakčio įžangoje ir fermatos pabaigoje), kad į duotą laiką sutalpinčiau tipišką, formos požiūriu, muzikinę atkarpą.

2) Kaip gi „žadinti tautiškumą“, m??? 🙂 Prisiminiau gerb. Kuprevičiaus patarimą: remkis tuo, ką visi jau žino ir būsi suprastas „teisingai“! Kadangi lietuvių liaudies dainų melodijos vargu ar pasižymi galimybėmis iš melancholijos greitai ir, tuo pat metu, palaipsniui peraugti į euforiją, sumaniau būti panašus į mūsų Smetonos laikų klasikus, kuriems buvo būdingas ir tautiškumas, ir šioks toks patetizmas. Pavyzdžiui, – Juozą Gruodį.

3) Gerokai pasiknebinėjau prie orkestruotės (viskas daryta kompiuteriu, burtininkai nesikabinėja 😉 ), pradėjęs nuo lyrinio „piemenuko“ motyvo, pratęsęs kitų balsų pritarimu jam, paskui „užkūręs“ energingą boso žygiavimą kartu su trimitu (jis viską „pagarsina“) ir… perėjęs į fanfaras, tratant būgnams, tarsi aikštėje kur giljotinuojamas revoliucijos priešas. 😀

40 sek., tautiška, palaipsniui užauginta (įsiklausyk į žodžius: „laipsniai“ ir „užauginta“ – geriau degtinės ir neapibūdinsi! 🙂 ) Neparduota. Na ir dzin.

Va kokia ilga ir sudėtinga istorija apie 40 sekundžių. O dabar perklausyk įrašą ir pagalvok kiek gi iš tikrųjų žodžiai duoda garsui. Nebūtinai apie meškiuką. Kiek duoda tiesiog bendros žinios ir konkreti kūrinio atsiradimo istorija. Eilinį kartą kviečiu: švieskimės! 😉

Kiek gi yra „akordų“ gitaroje?

Daugybę kartų sulaukiau tokio klausimo iš pradedančių gitaristų. Matyt, tikslus atsakymas kai ką nuramintų, tarsi turistą Džomolungmos papėdėje vertikalių metrų skaičius… 🙂 Atsakyčiau tiksliai, jei būčiau matematikas, nes yra būdų paskaičiuoti.

Pats akordo apibrėžimas nuduoda, kad akorde turi būti mažiausiai 3 garsai (jei neimsim domėn akordų, kuriuos „pasidalina“ ansamblio muzikantai po garsą ar du), įprastas gitaros stygų kiekis neleidžia į jį įtraukti daugiau kaip 6 garsų vienu metu, tai – fizinės ribos.

Teorinės ribos leidžia sudarinėti akordus (nelįskim į užribį) iš 3–7 skirtingų muzikinių garsų, kurie kinta priklausomai nuo akordo rūšies ir aukščio.

Jau baigiau gąsdinti. 😉 Dvi geros naujienos: akompanuojant, sudėtingą akordą dažnai galima vykusiai pakeisti paprastu, be to, gitaristams „1 akordas“ dažnai reiškia tą patį, kaip pianistui „12 akordų“, t. y. jiems 12 kartų lengviau! Todėl, kad „paslankios“ akordų formos gitaroje naudojamos kaip šablonas – tereikia partraukti ranką, nekeičiant pirštuotės, ir gaunam tokios pat rūšies akordą, tik kitu pavadinimu. Pavyzdžiui:

akordo tinklelis - Amakordo tinklelis - Dm

Akordai gitaroje sudaromi gana paprastai, tereikia žinoti jų sudėtį ir pažinti grifą. Pavyzdžiui, do mažorinis trigarsis akordas (kitaip dar vadinamas C) susideda iš trijų garsų kombinacijų – do, mi, sol. Tinka viskas, ką įmanoma nuspausti ranka ir kas gerai skamba, jei akorde teisingi garsai (pavyzdžiui, C akorde negali būti re arba la# garsų).

Žemiau nupiešiau gitaros grifą, kur pažymėjau VISUS do, mi ir sol garsus, kokie tik jame yra. Kiek kombinacijų sugebėsi iš jų sukonstruoti – tiek C akordų (nepaisant nieko, jie visi vadinsis „C“ ir atitinkamai skambės ansamblyje ar dainoje) turėsi.

grifas - do mi sol

Likę 11 mažorinių trigarsių akordų atrodo taip pat, tik yra pasislinkę į kitus dalmenis, kaip jau rodžiau aukščiau su minoriniais akordais Am ir Dm.

Kitos akordų rūšys gitaroje konstruojamos tokiu pat principu – iš juos sudarančių garsų. Todėl… mokykis harmoniją ir tik dangus bus tau riba. 😀