Tikra programinio kūrinėlio istorija

french revolution

Noriu pateikti ne programinės muzikos apibrėžimą, o linksmą pavyzdį iš realaus gyvenimo. Tik pirmiau pasakysiu, kad programine vadinama muzika yra „apie kažką“, pvz., „Aš labai žvalus ryte“ ;), net jei joje nėra sceninio ar mitologiškai pagrįsto siužeto (kurį mes žinom, pvz. „Mesijas“), žodinio teksto. Tai liečia ir visus pop kūrinius, išskyrus labai retus atvejus, pvz. BLUR – „Song 2“.

Iš aukščiau pateikto pavyzdžio turbūt aišku, kad egzistuoja ir neprograminė (nesismulkinsim, tam yra „Wikipedia“) muzika, kuri yra pati savaime, „apie nieką“, tuomet kūriniai vadinami techniniais terminais, pvz., Op. 12 – Klaviersonate IV in Fis Moll. Netgi kabučių nereikia, nes tai – iš esmės – yra techninis aprašymas, o ne pavadinimas.

Labai seniai turėjau progos pasiklausyti prof. Giedriaus Kuprevičiaus minčių apie muzikos programiškumą. Jis tada šią idėją šmaikščiai išjuokė. Turbūt turėdamas minty kūrinius be teksto, kurie jau yra sintetinis menas (daugialypis, kur susipina kelios meno rūšys: teatras, poezija, muzika, etc.), todėl negali būti vertinami vien iš muzikos pozicijų. Gerb. Kuprevičius teigė, kad europietiškoje tradicijoje Romantizmo laikais priviso šablonų kaip tą muziką „reikia“ suprasti ir kuriuos mes iki šiol išmokstame dar gilioje vaikystėje. Vaikams jau darželyje ar per TV lyg netyčia „įkalama“, kad žemas muzikinis garsas – tai meška, o aukštas – zuikutis… 😀 Daug tiesos? Žodžiu, imitacija (šiuo atveju, gyvūno balso registro ar judėjimo tempo) ir tiek.

Dabar žadėtas linksmasis pavyzdys iš gyvenimo.

Vienai reklamai (lietuviškos degtinės) prireikė 40 sekundžių muzikėlės, man pasiūlė dalyvauti konkurse – gal patiks, nupirks. Iškart sakau, nenupirko. 😀 Ar eskizas buvo per kietas, ar jie patys per minkšti, palieku spręsti tau, pasiklausius audio. Bet įdomioji dalis – pati užduotis: per tas lygiai 40 sek. (TV eterio laiko) reikia nuosekliai pereiti nuo ramiai lyriško, „pagiringo“, rūke paskendusio ryto iki tiesmukiškai plieskiančios vasaros dienos rugių lauke ir… tuo pat metu spėti sužadinti tautinį pasididžiavimą. 🙂 Pakankamai „programinė“ užduotis.

Ją išsprendžiau taip:

1) 16 taktų padauginau (kaip darydavo S. Prokofjevas, rašydamas muziką jau sumontuotiems filmams) iš 4, gavau 64 ketvirtines per 40 sek., (64 / 2) x 3 = 96 bpm. Tai – apytiksliai reikalingas kūrinėlio tempas (dėl prieštakčio įžangoje ir fermatos pabaigoje), kad į duotą laiką sutalpinčiau tipišką, formos požiūriu, muzikinę atkarpą.

2) Kaip gi „žadinti tautiškumą“, m??? 🙂 Prisiminiau gerb. Kuprevičiaus patarimą: remkis tuo, ką visi jau žino ir būsi suprastas „teisingai“! Kadangi lietuvių liaudies dainų melodijos vargu ar pasižymi galimybėmis iš melancholijos greitai ir, tuo pat metu, palaipsniui peraugti į euforiją, sumaniau būti panašus į mūsų Smetonos laikų klasikus, kuriems buvo būdingas ir tautiškumas, ir šioks toks patetizmas. Pavyzdžiui, – Juozą Gruodį.

3) Gerokai pasiknebinėjau prie orkestruotės (viskas daryta kompiuteriu, burtininkai nesikabinėja 😉 ), pradėjęs nuo lyrinio „piemenuko“ motyvo, pratęsęs kitų balsų pritarimu jam, paskui „užkūręs“ energingą boso žygiavimą kartu su trimitu (jis viską „pagarsina“) ir… perėjęs į fanfaras, tratant būgnams, tarsi aikštėje kur giljotinuojamas revoliucijos priešas. 😀

40 sek., tautiška, palaipsniui užauginta (įsiklausyk į žodžius: „laipsniai“ ir „užauginta“ – geriau degtinės ir neapibūdinsi! 🙂 ) Neparduota. Na ir dzin.

Va kokia ilga ir sudėtinga istorija apie 40 sekundžių. O dabar perklausyk įrašą ir pagalvok kiek gi iš tikrųjų žodžiai duoda garsui. Nebūtinai apie meškiuką. Kiek duoda tiesiog bendros žinios ir konkreti kūrinio atsiradimo istorija. Eilinį kartą kviečiu: švieskimės! 😉

Reklama