Corcovado (Quiet Nights of Quiet Stars)

Šia Antonio Carlos Jobim daina nusprendžiau pradžiuginti kūrybinės grupės žmones per klipo premjerą. Pasidariau transkripciją gitarai ir atkakliai mokiausi ją dvi dienas. Nesu akordinių solo fanas, bet… klausyk kas gavosi. 🙂

Čia ir tiems, kas pastarosiomis dienomis kiloja nykščius už mane, dalinasi nuorodom. Labai ačiū!

Reklama

Projekto kulminacija

Šiandien internete startuoja vaizdo klipas, reklamuojantis mane, kaip gitaros mokytoją, ir specialus tinklalapis gitaradelsaves.lt (atskirai ačiū Robertui iš „Luxus Creations“).

Klipo biudžetas – 2 didelės picos su 50 % nuolaida… Visa tai praktiškai įkūnija dvi antikrizines idėjas, nuo vienos iš kurių šią vasarą ir pradėjau savo tinklaraštį. T. y. nuo pasiūlymo keistis vertingomis (n. s., kainuojančioms daug pinigų) paslaugomis, dalyvauti savotiškuose barteriniuose mainuose, kuriems įvykus, gautųsi atvirkščiai negu anekdote apie du žmones, susilažinusius suvalgyti po gabaliuką š… 😀

Tikslindamas apie kokią vertę kalbam, pridursiu, jog klipą filmavo profesionalai, su profesionalia technika (kamera ant bėgių, specialus apšvietimas, radijo mikrofonai, etc.), filmuojama buvo erdviame ir gražiai įrengtame UAB „Airista“ biure, atvyko 12 kviestinių aktorių. Dirbom visą šeštadienį, nuo ryto iki vakaro (kas, n. s., reiškia viršvalandžius). Norėdami įsivaizduoti nominalią projekto vertę, dar pridėkit atitinkamus mokesčius. O dabar grįžkit prie eilutės apie 2 dideles picas. 😉

Be abejo, už visa tai atsimokėjau toli gražu ne vien gitaros pamokomis, bet vis tiek – tuo, ką moku ir galiu, be pinigų ar daiktų. Detalizuoti neverta. Pridursiu tik, kad niekam nieko į priekį nežadėjau, nėra jokių „įsiskolinimų“. Išskyrus… moralinius – nuoširdaus dėkingumo jausmą! Apie tai ir yra antroji, iš aukščiau paminėtų, antikrizinė idėja: „žmogus žmogui žmogus“. Manau, – itin svarbi, verta apmąstymo.

Po to, kai susilauki tokio nuoširdaus dėmesio iš tiek daug, regis, niekuo dėtų žmonių, net šauna paika mintis, kad gal ir visai įdomi patirtis ta krizė… Va kiek gero per ją išlenda į paviršių… Kalbu apie tai, norėdamas pabrėžti, kad nė patys gudriausi mainai dar nėra viskas, kad reikia dar šio bei to iki pilnos laimės.

Ką, išskyrus patį klipą, dar pridurti?

Be abejo: AČIŪ! AČIŪ! AČIŪ!

Tikra programinio kūrinėlio istorija

french revolution

Noriu pateikti ne programinės muzikos apibrėžimą, o linksmą pavyzdį iš realaus gyvenimo. Tik pirmiau pasakysiu, kad programine vadinama muzika yra „apie kažką“, pvz., „Aš labai žvalus ryte“ ;), net jei joje nėra sceninio ar mitologiškai pagrįsto siužeto (kurį mes žinom, pvz. „Mesijas“), žodinio teksto. Tai liečia ir visus pop kūrinius, išskyrus labai retus atvejus, pvz. BLUR – „Song 2“.

Iš aukščiau pateikto pavyzdžio turbūt aišku, kad egzistuoja ir neprograminė (nesismulkinsim, tam yra „Wikipedia“) muzika, kuri yra pati savaime, „apie nieką“, tuomet kūriniai vadinami techniniais terminais, pvz., Op. 12 – Klaviersonate IV in Fis Moll. Netgi kabučių nereikia, nes tai – iš esmės – yra techninis aprašymas, o ne pavadinimas.

Labai seniai turėjau progos pasiklausyti prof. Giedriaus Kuprevičiaus minčių apie muzikos programiškumą. Jis tada šią idėją šmaikščiai išjuokė. Turbūt turėdamas minty kūrinius be teksto, kurie jau yra sintetinis menas (daugialypis, kur susipina kelios meno rūšys: teatras, poezija, muzika, etc.), todėl negali būti vertinami vien iš muzikos pozicijų. Gerb. Kuprevičius teigė, kad europietiškoje tradicijoje Romantizmo laikais priviso šablonų kaip tą muziką „reikia“ suprasti ir kuriuos mes iki šiol išmokstame dar gilioje vaikystėje. Vaikams jau darželyje ar per TV lyg netyčia „įkalama“, kad žemas muzikinis garsas – tai meška, o aukštas – zuikutis… 😀 Daug tiesos? Žodžiu, imitacija (šiuo atveju, gyvūno balso registro ar judėjimo tempo) ir tiek.

Dabar žadėtas linksmasis pavyzdys iš gyvenimo.

Vienai reklamai (lietuviškos degtinės) prireikė 40 sekundžių muzikėlės, man pasiūlė dalyvauti konkurse – gal patiks, nupirks. Iškart sakau, nenupirko. 😀 Ar eskizas buvo per kietas, ar jie patys per minkšti, palieku spręsti tau, pasiklausius audio. Bet įdomioji dalis – pati užduotis: per tas lygiai 40 sek. (TV eterio laiko) reikia nuosekliai pereiti nuo ramiai lyriško, „pagiringo“, rūke paskendusio ryto iki tiesmukiškai plieskiančios vasaros dienos rugių lauke ir… tuo pat metu spėti sužadinti tautinį pasididžiavimą. 🙂 Pakankamai „programinė“ užduotis.

Ją išsprendžiau taip:

1) 16 taktų padauginau (kaip darydavo S. Prokofjevas, rašydamas muziką jau sumontuotiems filmams) iš 4, gavau 64 ketvirtines per 40 sek., (64 / 2) x 3 = 96 bpm. Tai – apytiksliai reikalingas kūrinėlio tempas (dėl prieštakčio įžangoje ir fermatos pabaigoje), kad į duotą laiką sutalpinčiau tipišką, formos požiūriu, muzikinę atkarpą.

2) Kaip gi „žadinti tautiškumą“, m??? 🙂 Prisiminiau gerb. Kuprevičiaus patarimą: remkis tuo, ką visi jau žino ir būsi suprastas „teisingai“! Kadangi lietuvių liaudies dainų melodijos vargu ar pasižymi galimybėmis iš melancholijos greitai ir, tuo pat metu, palaipsniui peraugti į euforiją, sumaniau būti panašus į mūsų Smetonos laikų klasikus, kuriems buvo būdingas ir tautiškumas, ir šioks toks patetizmas. Pavyzdžiui, – Juozą Gruodį.

3) Gerokai pasiknebinėjau prie orkestruotės (viskas daryta kompiuteriu, burtininkai nesikabinėja 😉 ), pradėjęs nuo lyrinio „piemenuko“ motyvo, pratęsęs kitų balsų pritarimu jam, paskui „užkūręs“ energingą boso žygiavimą kartu su trimitu (jis viską „pagarsina“) ir… perėjęs į fanfaras, tratant būgnams, tarsi aikštėje kur giljotinuojamas revoliucijos priešas. 😀

40 sek., tautiška, palaipsniui užauginta (įsiklausyk į žodžius: „laipsniai“ ir „užauginta“ – geriau degtinės ir neapibūdinsi! 🙂 ) Neparduota. Na ir dzin.

Va kokia ilga ir sudėtinga istorija apie 40 sekundžių. O dabar perklausyk įrašą ir pagalvok kiek gi iš tikrųjų žodžiai duoda garsui. Nebūtinai apie meškiuką. Kiek duoda tiesiog bendros žinios ir konkreti kūrinio atsiradimo istorija. Eilinį kartą kviečiu: švieskimės! 😉

Nebūk voras, būk hipis :)

Bobby McFerrin

Ai, čia šiaip, – gal kam nuotaiką pakels. Man visada pakelia. 🙂 Paveiksliuke – melodijos autorius Bobby McFerrin.

Beje, siūlau pamuzikuoti kartu, tai paprasta: ritmiškai spragsėk pirštais (viens – klik – trys – klik). 😀 Pamatysi kaip naujai suskambės.

Muzikos mechanika ar anatomija

car parts

Šįkart ėmiau ir „išrinkau“ vieną savo gitarinį eskizą, kad galėtum pasižiūrėti kas viduj, iš ko būtent jis padarytas. Instrumentų (čia – trijų gitarų) partijos, kaip ir mašinos detalės ar kūno organai, atskirai neveikia ir yra beprasmės. Kita vertus, jos „gražios“ kai supranti. Mechanikui gražus karbiuratorius, man – ne. Bet jei anksčiau nebūčiau matęs atidaryto mašinos kapoto, ilgai dabar ten spoksočiau. Juk įdomu? 🙂

Todėl maloniai kviečiu „į vidų“.

Download mp3

O štai čia – „surinktas“ originalas.

Download mp3

Nepublikuota daina

jurga

Štai mano ir Jurgos (tos pačios) niekur anksčiau nepublikuota daina „Lengva ir sunku“. Demo įrašytas 2000-aisiais. Iki šiol ją vis pasiklausau su malonumu, nors gal vertinu subjektyviai, todėl nutariau pasidalinti su visais. Nupūsti dulkes.

Daug nekalbėsiu, pridursiu tik kelis žodžius bloger‘iams ir muzikos prodiuseriams/vadybininkams: pirmieji, jei patiko – drąsiai embed‘inkit, būsiu tik dėkingas; antrieji – nesakykit, kad Lietuvoj nėra kam dainų rašyt. Yra. Ar meluoju? Prašau vieno-kito komentaro.

P. S. girdėjau, greit išeis naujas Jurgos albumas. Bet „bonus track‘as“ – jau šiandien. 🙂 Gero klausymo!

Download mp3